Erkės priklauso voragyviams(Arachnoidea), nariuotakojų ( Arthropoda)  būriui  ir yra gausiausia jų grupė. Daugumai erkių reikalingas kitas gyvas padaras, šiuo atveju gyvūnas arba žmogus, kurio krauju erkė maitinasi. Erkė yra ypatinga tuo, kad jai reikia gerokai daugiau kraujo nei kitiems parazitams. Jeigu įsisiurbusios erkės nepastebime, ji gali gerti kraują net iki 15 dienų.

Daugelis erkių rūšių pavojingos gyvūnams bei žmonėms, nes platina infekcines ligas. Žarnose arba seilių liaukose erkės gali turėti bakterijų arba virusų, kuriuos, siurbdamos kraują, perneša į aukos organizmą. Taip jos gali užkrėsti sunkiomis ligomis: erkiniu encefalitu, borelioze, plačiau žinoma kaip Laimo liga, anaplazmoze (anksčiau vadinta erlichioze), babezioze, erkine dėmėtąja šiltine, Marselio karštlige, tuliaremija bei kitomis.

Erkės pasižymi specifine kūno sandara ir elgesiu. Patinėlis yra tamsiai rudas, nugara padengta blizgančiu skydeliu. Patelės ant nugaros turi nedidelį tamsiai rudą skydelį, likusios kūnelio dalies spalva yra šviesesnė. Erkės pilvas padidėja priklausomai nuo to, kiek ji prisisiurbia kraujo.Vidutiniškai erkės gyvena nuo trijų iki šešerių metų. Erkės maitinasi tik krauju, joms nereikalingas joks kitas maistas. Prisisiurbusi kraujo erkė gali išgyventi labai ilgai. Laboratoriniai tyrimai parodė, kad vieną kartą pasimaitinusios erkės be maisto gali išgyventi iki 10 metų.

Šiandien pasaulyje žinoma per 800 erkių rūšių. Jos skirstomos į dvi pagrindines šeimas: kietąsias ir minkštąsias erkes. Kietosios erkės yra paplitusios nuo Arkties iki Antarkties, o minkštosios – tropikuose ir subtropikuose. Kietųjų erkių pavadinimas kilo nuo jų turimo kieto skydelio ant nugaros. Minkštosios erkės, priešingai nei kietosios, neturi nugaros skydelio.Lietuvoje paplitusios kietosios erkės, jų galima rasti praktiškai visuose miškuose ir parkuose. Infekcinių ligų, tokių kaip erkinis encefalitas ir Laimo liga, platintoja Lietuvoje yra Europinė miško erkė – Ixodes ricinus. Vienos erkių  rūšys gyvena dirvose ir minta puvėsiais, kitos yra plėšrios, minta kitomis erkėmis. Tarp jų yra parazitinių rūšių. Prikibusių jų galima pamatyti mėšlavabalių kūno apačioje, ant kamanių, žirgelių, musių ir kitų vabzdžių. Nemažai yra augalų kenkėjų.Miške pavojingiausios yra kraujasiurbės erkės. Jų randama drėgnose krūmuotose vietos, miško pievelėse. Šios erkės, prisisiurbusios kokio nors gyvūno kraujo, padidėja iki pupos dydžio. Po 10 – 15 dienų nukrinta žemėn ir sudeda apie 17 000 kiaušinių. Iš jų išsiritusios lervos prikimba prie driežų, paukščių, smulkių graužikų. Po 2 mėnesių neriasi ir prisikabina jau prie stambesnių žinduolių. Dar po dviejų mėnesių nukritusios vėl neriasi ir virsta jau suaugusiomis erkėmis, kurios prisisiurbia prie gyvulio ar žmogaus.Žalingos erkės, parazituojančios naminiuose gyvūnuose. Kai kurios jų įsisiurbia ir į žmogų. Tai šuninė erkė, gyvenanti visoje Europoje, Kryme ir Kaukaze, bei taiginė erkė, aptinkama visos Eurazijos pietiniuose miškuose. Ji patenka ant daugelio stuburinių ir žmogaus, norėdama prisiurbti kraujo. Taiginė erkė yra pagrindinė erkinio encefalito sukėlėjo nešiotoja. Gamtoje šių ligų sukėlėjų yra įvairių laukinių kanopinių gyvūnų kūne, tačiau gyvūnai neserga.

Erkės vystymasis

Erkės vystymosi etapai yra šie: kiaušinėlis, lerva, nimfa ir suaugusi erkė. Kiekvienoje vystymosi stadijoje erkėms būdinga vienkartinė mityba, kraują ji siurbia nuo poros dienų iki savaitės. Po to erkė gali peržiemoti ir vystytis į naują stadiją.Pradinėje vystymosi stadijoje erkės savo aukomis pasirenka mažus gyvūnus: peles, ežius, juoduosius strazdus, voveres, lapes. Erkės lerva yra apie 0,2 mm dydžio ir plika akimi vos atpažįstama. Nimfa yra belytė, maždaug dvigubai didesnė nei lerva. Ji turi aštuonias kojas, o jos kūnelis yra kietesnis nei lervos. Nimfos ypatingai dažnai įsisiurbia žmonėms. Būtent erkių nimfos yra pagrindinės Laimo ligos sukėlėjos – boreliozės – platintojos. Jų įsisiurbimai dažnai lieka nepastebėti. Jos greičiau nei suaugusiosios erkės užkrečia Laimo liga.Suaugusi neprisisiurbusi erkė yra maždaug 2–4 milimetrų dydžio.

                Erkės orientavimasis aplinkoje

Europinės miško erkės, gyvenančios Lietuvoje, akių neturi. Joms orientuotis erdvėje ir pajusti auką padeda specialus organas, esantis ant priekinės erkių kojų poros. Šis jutimo organas vadinamas Helerio aparatu.

Savo aukas erkės atskiria iš kvapo bei skleidžiamos kūno šilumos. Erkė tūno žolėje laukdama grobio. Aukai einant pro šalį ir pajudinus žolės stiebelį, erkė, pajutusi tai savo jutimo organais, užropoja ant grobio ir stipriai įsikimba į odą ar drabužius ant kojų esančiais kabliukais. Tai trunka vos akimirką. Ropodama žmogaus kūnu erkė ieško minkštos ir švelnios odos, kur gausu kraujagyslių, kad būtų lengviau įsisiurbti ir maitintis. Kol kas konkrečiai neaišku, kodėl erkės įsisiurbia į vieną ar kitą žmogų bei gyvūną. Manoma, kad jas suvilioja kažkokios nežinomos medžiagos, esančios prakaite, kurių kvapas erkėms itin patrauklus.

            Erkės kūno sandara

Erkės kūną sudaro pilvelis, straubliukas ir galūnės. Kūnas yra kiaušinio, maišo formos ar pailgas. Erkės turi keturias poras kojų, kurios baigiasi nageliais. Pirmoji kojų pora yra labai svarbi, nes ant jos yra erkės jutimo organai. Erkės turi ypač gerai išvystytą siurbimo aparatą. Kvėpavimo organai yra už paskutinės kojų poros, o lyties organai – po pilvu.

Straubliuku erkė pradreskia aukos odą ir ieško duobutės audinyje, kur gausu kraujagyslių, kad čiulpimo organais galėtų lengvai siurbti. Prieš pradėdama siurbti kraują erkė suvilgo žaizdelę savo seilėmis, kuriose yra nuskausminančių, kraujo krešėjimą stabdančių bei „cementinį kamštį“ formuojančių medžiagų. Jei erkė užkrėsta erkinio encefalito virusu, šis virusas taip pat yra erkės seilėse. Žmogus dažniausiai iškart nepajunta erkės įsisiurbimo, nes jis yra neskausmingas. Kraujo siurbimo metu erkės virškinimo organai skysčio perviršį grąžina atgal į žaizdą. Šis procesas kartojasi visą siurbimo laiką. Jei erkė yra užsikrėtusi, taip ji gali perduoti ligos sukėlėjus, esančius erkės žarnyne. Prisisiurbusi kraujo erkė sveria 200 kartų daugiau nei alkana. Virškindama kraują erkė pasilieka tik maistingąsias medžiagas, kurios yra pagrindinės sudedamosios kraujo dalys, o skysčio perviršius visada grąžinamas jos maitintojui. Tokiu būdu Laimo ligos sukėlėja borelija gali patekti iš erkės organizmo į aukos kraują.

           Erkių gyvenamoji aplinka

Erkės mėgsta drėgmę ir šilumą. Dažniausiai jos renkasi drėgnas vietoves ir prieblandą, todėl dažniau aptinkamos tankiame lapuo čių miško jaunuolyne, miško proskynose, krūmuose, aukštoje žolėje, kur jos randa laukinių gyvūnų – nuolatinių jų maitintojų ir šeimininkų – ežių, pelių, paukščių. Kad geriau pasiektų savo auką erkės įkopia į žolę ar krūmus. Suaugusi erkė gali įkopti iki 1,5 metro. Aktyvi erkė aukos paprastai tyko ant žolės stiebelio apie 10–20 cm aukščiau žemės paviršiaus.

Erkės ypač aktyvios vasarą po lietingos dienos. Lietuvoje erkių sezonas paprastai trunka nuo balandžio iki rugsėjo mėnesio galo, bet esant švelniai žiemai jis gali pailgėti. Vidutinė temperatūra, kuriai esant erkė išlieka aktyvi, yra +5˚C. Šaltuoju periodu erkės nėra tokios aktyvios. Žiemą jos pasislepia lapijoje po sniegu. Tolimų nuotolių erkės įveikti negali. Nustatyta, kad erkėms energijos pakanka įveikti tik vieną metrą. Po pasaulį erkės keliauja kitais būdais, susijusiais su jų maitintojais: žmonėmis, gyvūnais. Paukščiai – natūrali erkių migracijos „priemonė“, padedanti joms įveikti ilgas distancijas.

nuorodos

Susiję straipsniai ir nuorodos:

lt_LTLithuanian