Blusos

 

Blusos – kraujasiurbiai nariuotakojai, maitinasi žinduolių ir paukščių krauju. Suaugusios blusos yra savo šeimininkų ektoparazitai, bet mažai laiko praleidžia ant šeimininko – tik tiek, kiek reikia pasimaitinti. Maitinimosi trukmė priklauso nuo rūšies ir gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų.

Pasaulyje žinoma apie 1000 rūšių, Lietuvoje – apie 20. Turi specifinius šeimininkus, tačiau daugelis rūšių lengvai juos gali keisti. Pulex irritansžmoginė blusa, bet gali parazituoti tarp šunų ir kitų gyvūnų. Blusas galima būtų suskirstyti į daug grupių pagal šeimininkus (kurių krauju maitinasi): naminių gyvūnų: kačių, šunų, kanopinių, naminių paukščių; miško graužikų; dykumos gyvūnų; laukinių paukščių ir t.t.

Tai maži 1-5 mm dydžio vabzdžiai, turi tris poras kojų, ilgiausios trečios poros kojos, jų dėka blusa sparčiai šokinėja (šuolis gali siekti iki 20 cm į aukštį ir 40 cm į ilgį).

Paprastai blusa sudeda 3-15 kiaušinių, o per visą gyvenimą – 450-500. Kiaušinius sudeda ant grindų bei grindų plyšiuose, kilimuose, baldų apmušaluose, sausose šiukšlėse, skuduruose, pastoviose šunų ir kačių guoliuose. Vystymosi trukmę nuo kiaušinio iki suaugusio vabzdžio nulemia išoriniai faktoriai – temperatūra ir drėgmė. Optimaliausia vystymosi temperatūra – 18-24 temp. ir 80-95% drėgmė. Tokiomis sąlygomis visas žmoginės blusos vystymasis trunka 16 d., šuninės – 25d. Esant nepalankioms sąlygoms tai gali nusitęsti iki 200-300 dienų. Iš kiaušinio išsirita lervutė, kuri maitinasi irstančiomis organinėmis medžiagomis ir suaugusių blusų išmatomis.

Sinantropinės rūšys yra plačiai paplitusios visame pasaulyje. Jos dažniausiai ir sutinkamos žmogaus gyvenamosiose teritorijose. Žmogų puola: Xenopsylla cheopis Roth. (žiurkinė blusa), Pulex irritans L. (žmoginė blusa), Ctenocephalides canis canis Curtis (šuninė blusa), Ctenocephalides felis Boushe (katinė blusa). Pastaruoju metu daugelyje šalių dažniausiai sutinkamos C. felis – kačių blusos. Paprastai jas gyvenamuosiuose būstuose išplatina katės ir šunys.

Žiurkinė blusa (Xenopsylla cheopis) – pagrindinis maro platintojas tropinio klimato juostoje, laivais ir kitomis transporto priemonėmis buvo įvežta į Europos uostus ir miestus.

Šiltakraujo gyvūno kraujas blusoms yra gyvybiškai būtinas, tik pasimaitinusi patelė gali subrandinti kiaušinius, sudėti juos taip užtikrindama būsimą generaciją. Daugybiniai blusų įkandimai alina žmogaus nervų sistemą. Įkandimo vietoje gali atsirasti netaisyklingas, niežtintis, apie 1 cm diametro paraudimas, kuris išsilaiko 3-4 dienas, kartais išsivysto stiprios alerginės reakcijos. Paprastai sukandžiojamos lengvai prieinamos vietos (kojos, rankos), labai retai – galva.

Blusos yra maro, tuliaremijos, pseudotuberkuliozės, listeriozės, vidurių šiltinės, endeminės žiurkių dėmėtosios šiltinės, kačių įdrėskimo ligos (Bartonella henselae) platintojai.

Kačių blusos yra reikšmingos medicininiu ir epidemiologiniu požiūriu. Įrodyta, kad jos platina žiurkių šiltinės sukėlėjus Rickettsia typhi ir pelių pseudošiltinės sukėlėjus R. felis riketsijas. Europoje ir JAV iš šios rūšies blusų išskirtas Laimo ligos sukėlėjas Borrelia burgdorferi s.l., Marselio karštligės sukėlėjas Rickettsia conori. Laboratorinėmis sąlygomis C. felis sugebėjo perduoti Bartonella henselae – kačių įdrėskimo ligos sukėlėją. Be to, jų įkandimai iššaukia alerginį odos uždegimą.

Rusų mokslininkai nustatė, kad palyginus su kitomis su žmogaus būstu susijusiomis rūšimis, katinės blusos yra atspariausios dezinsekcijai. Be to, pailgėjo jų aktyvumo periodas – nuo birželio iki spalio mėnesio.

Pagrindinė šių blusų įsikūrimo vieta – gyvenamųjų namų ar tarnybinių patalpų rūsiai bei pirmų aukštų butai, laiptinės. Manoma, kad miesto teritorijoje sutinkamos blusos prisirišusios ne tiek prie tam tikro šeimininko, tiek prie tam tikros vietovės. Rūsiai – pagrindinė vieta miestuose, kurioje sutinkamos blusos ir čia paprastai paplitusios C. felis. Jos masiškai dauginasi vasarą, bet būna pagausėjimas rudenį ir žiemą. Gyventojai iš bendro naudojimo vietų gali parsinešti blusas į namus. Taip patekusios į būstą blusos gali pulti naminius gyvūnus, o vėliau ir veistis.

Kaimiškose vietovėse paplitusios įvairių rūšių blusos, įskaitant ir žmoginę.

Šių parazitų paplitimas – netvarkos ir prastos higieninės būklės rodiklis. Pirmiausiai, tai parodo, kad teritorijoje gausu blusų maitintojų: žiurkės, pelės, valkataujančios katės ir kt. Naikinant blusas, būtina reguliuoti ir maitintojų populiaciją. Nors blusos gali ir ilgai badauti, bet nesant maitintojų (graužikai, valkataujančios katės gyvenamųjų namų rūsiuose), veisimasis sutrinka. 

Nereikėtų užmiršti, kad tik 10% blusų populiacijos parazituoja gyvūnų kailyje, o kitos 90% yra įsikūrusios išorinėje aplinkoje (kilimuose, gyvūnų guoliuose, grindų plyšiuose ir pan.).

Blusoms įsiveisus rūsiuose, patartina kreiptis į namų bendrijas arba patiems įnicijuoti licencijuotų įmonių atliekamą blusų naikinimą (dezinsekciją).

Daugiau apie blusų naikinimo ir kontrolės paslaugas gyventojams žiurėkite čia

 

 

lt_LTLithuanian