Yra 2 labiausiai paplitusios žiurkių rušys: norvegiškoji (rudoji) žiurkė (rattus norvegicus) ir stoginė (juodoji) žiurkė (Rattus rattus). Nors jos abi labai panašios, visgi yra keli esminiai skirtumai, pagal kuriuos, jas galima atskirti.
Norvegiškoji (rudoji) žiurkė | Stoginė (juodoji) žiurkė |
|
Išvaizda | Didelė ir stora | Smailesnė ir plona |
Kūno spalva | Šiurkštus rudas kailis | Šviesiai juoda, juoda |
Pilvo spalva | Pilka, pilkšvai ruda | Balta, pilka |
Svoris | 200-500 gramų | 140-260 gramų |
Ilgis | 40 cm | 36 cm |
Uodega | Žieduota, trumpesnė už kūną | Plika, ilgesnė už kūną |
Ausys | Plikos, mažos | Didesnės už norvegišką |
Gyvenimas ir maitinimasis. Žiurkės yra didesnės nei naminės pelės. Jų išmatos taip pat yra didesnės. Minta viskuo ką randa, tačiau labiausiai mėgsta grūdines kultūras, mėsą, kai kuriuos vaisius. Per dieną jos suėda maisto, kurio svoris būna lygus apie 10% žiurkės kūno svorio. Taip pat joms yra būtinas vandens šaltinis, vidutiniškai išgeria apie 30 gramų per dieną.
Gyvena jos apie metus, bet gali gyventi iki pusantrų metų, jei tam yra tinkamos sąlygos. Norvegiškosios žiurkės savo lizdus formuoja po pastatais, palei tvoras, po augalais ar šiukšlėm, tuo tarpu stoginės žiurkės savo būstą formuoja aukščiau (medžiuose ar viršutiniuose namo aukštuose). Jos labai gerai laipioja vertikaliai ir neretai į namus patenka per medžių šakas, kabelius ar laidus.
Patelė gali atsivesti iki 6 vadų per metus, kurių kiekviena gali turėti iki 12 jauniklių. Jaunikliai po 3 mėnesių jau pradeda poruotis patys, taip eksponentiškai didindami populiaciją. Labiausiai poruojasi pavasario metu.
Judėjimas. Gali pralysti pro tarpą, kurio diametras siekia nuo 2,5 cm. Rudosios žiurkės labai gerai plaukia vandeniu, gali gyventi kanalizacijos urvuose ir patekti į namus per vamzdžius, tuo tarpu juodosios neplaukioja ir nekasa urvų po žeme. Būdama alkana, ištroškusi ar ieškodama prieglobsčio gali ropštis sienomis. Žiurkės dažniausiai laksto jau žinomais keliais ir trajektorijomis, jei sutiks prieš tai nematytą kliūtį, labai atsargiai jos vengs.
Faktai. Ženklai apie žiurkių atsiradimą yra šie: išmatos, apgraužimai, pėdsakai, lizdai. Jų regėjimas kaip ir naminių pelių yra prastas, bet turi labai gerą uoslę, skonio ir klausos receptorius. Žiurkės nuo pelių skiriasi savo dydžiu, šiurkščiu kailiu, didesne galva ir kojomis. Labiausiai paplitusios yra juodosios ir rudosios žiurkės – jos kartu nesugyvena ir kovoja iki mirties, dažniausiai norvegiškoji (rudoji) iš teritorijos išstumia stoginę (juodąją) žiurkę. Juodosios žiurkės nebūtinai yra juodos, jos taip pavadintos dėl Viduramžiais nešioto Juodojo maro.
Žala. Rudosios žiurkės rausia urvus po žeme, todėl tai kenkia pastatų stabilumui. Stoginės žiurkės mėgsta ropštis per laidus ir kabelius, kuriuos ir apkramto, taip pat stoginės gali ėsti ant medžių augančius vaisius. Bene blogiausias žiurkių bruožas yra ligų pernešimas – jos gali būti tokių ligų, kaip salmoneliozės, žiurkės įkandimo karštinės, leptospirozės, maro nešiotojos.
Prevencija. Prevencija yra panaši kaip ir naminių pelių. Užlopyti visas skyles ir įtrūkimus sienose. Neleisti medžių ir krūmų šakoms išsikėroti iki pat namo. Šiukšliadėžę laikyti uždengtą. Sutvarkyti kiemą ir maisto laikymo patalpas, išvalyti nuo šiukšlių. Nepalikti naminių gyvūnų maisto lengvai prieinamo graužikams, ypač naktį. Atsikratyti stovinčio vandens šaltinių ir sutaisyti bėgančius čiaupus. Esant žiurkių populiacijos protrūkiui, nedelsiant kviesti specialistus, siekiant išvengti didesnių nuostolių.