Afrikinis kiaulių maras (AKM) yra labai lengvai plintanti, ūmi virusinė infekcija, kuri perduodama tiesioginio kontakto metu, suvartojus užkrėsto maisto ar per tam tikros rūšies (Asfarviridae šeimos) erkes (jos Lietuvoje neaptiktos). Taip pat liga gali būti pernešama mechaniškai – nuo žmogaus, naminių ar laukinių gyvūnų, graužikų, vabzdžių ir t.t. Ši liga gali turėti didžiulę socioekonominę reikšmę kasdieniniame žmonių gyvenime, tarptautiniuose prekybos santykiuose.

Afrikinis kiaulių maras plinta žaibiškai, nepriklausomai nuo metų laiko, kiaulių amžiaus ar veislės, virusas atsparus aplinkos veiksniams, išdžiūvimui, šalčiui, pH pasikeitimui. Virusas po patekimo į gyvūną pasireiškia per 4-9 dienas (inkubacinis laikotarpis). Pirmasis klinikinis požymis yra gyvūno kūno temperatūros padidėjimas iki 41-42⁰C (normali 38-40⁰C), kurio metu suprastėja kiaulių apetitas, jos daug guli, yra neramios. Tokios jos išlieka 2-3 dienas, kol atsiranda kiti klinikiniai simptomai kurie susilpnina gyvūną ir jis miršta per kelias dienas. Prieš mirtį gyvūnams pamėlynuoja ausys, pilvas, šonai ir kitos kūno vietos, matomos kraujosruvos, springsta, iš nosies bėga putos, viduriuoja su krauju, vemia, paralyžuoja galūnes, kamuoja traukuliai.

Ši liga yra žinoma beveik šimtmetį, pirmą kartą Afrikinio kiaulių maro atvejis užfiksuotas Kenijoje 1921 m. Praėjusio amžiaus viduryje, su juo aktyviai kovojo Portugalija ir Ispanija, vėliau virusas paplito į kitas Pietinės Europos šalis.

Žmonės kiaulių maru užsikrėsti negali net jei suvalgytų užkrėstos mėsos. Nors žmonėms jaudintis tokią mėsą suvalgyti rizikos mažai – visa mėsa ligos židiniuose turi būti sunaikinama, norint kad užkratas neišplistų.

Dažnam ūkininkui, auginančiam kiaules rūpi apsaugoti savo ūkį nuo nuostolius nešančios ligos. Norint išvengti galimų pasekmių, reikėtų akylai saugoti teritoriją, neleisti patekti laukiniams gyvūnams ir paukščiams, prie patekimo į patalpas turėtų būti dezinfekciniai kilimėliai ir būtų laikomasi biologinių saugumo priemonių reikalavimų, kurie nurodyti VMVT 2011 m. Liepos 11 d. įsakyme Nr. B1-384.

Jei ūkis yra galimo pavojaus zonoje, reikėtų imtis efektyvesnių priemonių:

1. Teritorija turi būti apsaugota tvora. Negalima leisti, kad laukiniai gyvūnai galėtų turėti net teorinį šansą patekti į ūkio teritoriją ir priartėti prie ūkinių pastatų, kuriuose yra kiaulės.
2. Į teritoriją patenkančios transporto priemonės turi pervažiuoti per dezinfekciniu skysčiu padengtą kilimą, taip pat apatinė sunkiųjų transporto priemonių dalis turėtų būti papildomai apipurškiamia dezinfekciniu skysčiu.
3. Prie kiekvieno patekimo į patalpas turi būti dezinfekciniai kilimėliai nusivalyti batams.
Įėjus į ūkinį pastatą, kuriame laikomos kiaulės, turėtų būti patalpa, kurioje žmogus persirengtų, nusipraustų, dezinfekuotų rankas.
4. Ūkinių pastatų išorė ir ūkio teritorija turi būti gerai apsaugota nuo įvairių kenkėjų. Teritorija saugoma nuo graužikų, patalpos – nuo vabzdžių ir graužikų patekimo. Taip pat turi būti užkirstas kelias paukščių įskridimui į patalpas.
5. Pašarai turi būti perkami iš patikimų ir licencijuotų pardavėjų, laikomi maišuose, ne atvirose vietose, taip pat nuo kenkėjų apsaugotoje atskiroje patalpoje.

Bendru požiūriu, kiekvienas dirbantis kiaulių ūkyje turėtų būti labai atsargus – didelį dėmesį skirti higienai, nedalyvauti medžioklėse, nelankyti kitų kiaulių ūkių (įskaitant asmeninius) – ypač dabar, kai rizika užsikrėsti padidėjusi.

nuorodos

Susiję straipsniai ir nuorodos:

lt_LTLithuanian